Gerosios Naujienos šventė
Evangelija yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam (plg. Rom 1, 16)
Birželio 12 d., šeštadienis, VILNIUS
Vilniaus arkikatedra bazilika
Birželio 12 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje t. R. Cantalamessa skelbė mokymus Gerosios Naujienos šventėje. Renginys prasidėjo šlovinimu, kuriame dalyvavo jaunimas iš įvairių Lietuvos maldos grupių bei bendruomenių. Giedotojus sukvietė ir jiems pasirengti padėti Katalikų evangelizacijos centras iš Kauno. Tėvas R. Cantalamessa kvietė ploti Dievui, džiaugtis už Jo darbus žmonių gyvenime.
Pamokslininkas tarp šlovinimų skaitė dvi konferencijas. Jis priminė, kad Bažnyčiai reikia nuolatinių Sekminių, kad vis lauktume Šventosios Dvasios. Kuo stipresnis šios dovanos troškimas – tuo ji dosniau mums išliejama. Šventoji Dvasia yra bet kokios meilės šaltinis. Jei patiriame kokią nors meilę – ji tėra tik dieviškosios meilės kibirkštėlė. Šventąją Dvasią galima lyginti su sraunia upe, kuri išsilieja iš krantų ir užpila slėnius. Sekminės – tas išsiliejimas, viso Dievo plano vainikavimas. Dievas savo meilę per Šventąją Dvasią dovanoja kiekvienam asmeniškai. Santuokoje verta nuolat kreiptis į Šventąją Dvasią, kuri yra meilės specialistė. Ji padeda atšalusiai meilei atgimti, įkvepia bendravimui, atvirumui ir pasitikėjimui. Santuoka be meilės – nyki, todėl susituokusiems labai reikia naujųjų Sekminių. Šventąją Dvasią priėmęs žmogus nepasilaikys jos tik sau, o leis, kad Dievo meilė tekėtų kitiems broliams ir sesėms. Krikščionis turi ne tik žodžiais, darbais, bet ir akimis skelbti Dievo meilę, nešti šviesą. Tikėjimas – ir klausymas, šlovinimas ir pats gyvenimas. Tai dovana, kurią iš tiesų priėmęs žmogus nori atsiliepti. Svečias pabrėžė nuolatinį krikščionio apsisprendimą tikėti į Kristų. Ankstesniais amžiais visa aplinka buvo krikščioniška ir žmogus tarsi natūraliai perimdavo tikėjimo vertybes, būdavo palaikomas, o dabar tiki tik tie, kurie sąmoningai tam nuolat apsisprendžia, palaiko betarpišką, glaudų ryšį su Išganytoju.
Pamokslininkas, kalbėdamas apie Šventosios Dvasios veikimą, kreipėsi į susirinkusius, kviesdamas pritarti, atsiliepti, kartoti svarbiausius tikėjimo žodžius. Per surengtą Švč. Sakramento adoraciją jis meldėsi už rūpesčių sužeistus žmones, kvietė savo žaizdas atiduoti gydančio Dievo akivaizdon, pavesti tuos gyvenimo užkaborius, kuriuos gėda parodyti kitiems. Tuo metu buvo galimybė priimti Susitaikinimo sakramentą.
Eucharistijai vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Homiliją sakė tėvas R. Cantalamessa. Jis priminė Mergelę Mariją, kuri visiems paliko nuolankaus ir džiaugsmingo tikėjimo liudijimą. Džiaugsmingoje giesmėje Magnificat Marija parodo Dievą, žmogų ir mūsų istoriją. Dievas – toks artimas, pažįstantis, lydintis kuklų žmogų, savo kūrinį. Kūrėją galime pažinti tik tuomet, kai stojamės Jo akivaizdon, priimame save tokius, kokie esame. Marijos džiaugsmas skirtas visiems, jos žvilgsnis atskleidžia visos žmonijos istoriją, kalba apie būsimus dalykus taip, tarsi jie jau būtų įvykę: Viešpats alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Žmogui svarbus vidinis širdies perversmas, kad matytume pasaulį Dievo akimis. Krikščionio uždavinys – dalintis patirtu džiaugsmu, skleisti tikėjimą taip, kaip Marija. Moterys turi nuostabią Dievo dovaną – skleisti džiaugsmą. Šv. Rašte moterys siunčiamos apaštalams pranešti Gerąją Naujieną apie Kristaus prisikėlimą. Eucharistijoje priimame tą patį Viešpatį, kurį skelbė Marija, todėl tokios bendrystės paskatinti esame kviečiami nesislėpti.
Kun. Saulius Bužauskas
„Bažnyčios žinios“
Fotografijos Silvijos Knezekytės ir Dainiaus Tunkūno
