Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje diena

Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios (Apd 2, 4)

Birželio 13 d., sekmadienis, KAUNAS
Vytauto Didžiojo universiteto didžioji salė, Daukanto g. 28

I konferencijos audioįrašas:

Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje diena Kaune su tėvu Ranieru Cantalamessa OFM Cap.

Birželio 13-ąją, paskutinę popiežiaus pamokslininko t. Raniero Cantalamessos OFM Cap. viešnagės Lietuvoje dieną, visi norintys netilpo į Vytauto Didžiojo universiteto Didžiąją salę, trokštantys išgirsti svečio žodį kantriai visą renginį stovėjo net ant laiptų. Tądien, rodos, išsipildė Šventojo Rašto žodžiai: susirinko žmonės „iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų“ (Ps 107, 3). Susitikti su garbiu svečiu suvažiavo Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje grupelių atstovai iš visos Lietuvos, atvyko svečių būrys iš Latvijos, renginyje taip pat dalyvavo svečių iš kitų Europos šalių ir netgi kitų žemynų. Su susirinkusiaisiais Šventojo Tėvo konferencijų klausėsi ir šventė Eucharistiją apaštališkasis nuncijus arkiv. Luigi Bonazzi. Sveikindamas įvairaus amžiaus entuziastingai ir šiltai nusiteikusius žmones t. Raniero sušuko: „Kas sako, kad krikščionybė mirusi, teatvažiuoja į Kauną! Kas mano, kad krikščionybė liūdna, melancholiška, pasenusi, teatvažiuoja į Kauną!“

Tėvas Raniero konferenciją pradėjo primindamas sekmadienio šventimo prasmę krikščionims. Pasak jo, „Sekmadienis – Viešpaties diena, nes tądien Kristus prisikėlė iš numirusiųjų. O krikščionių tikėjimas, Augustino žodžiais, ir yra Kristaus prisikėlimas. Mat daugelis tiki, kad Kristus mirė, bet tik krikščionys, kad jis prisikėlė.“ Tėvas Raniero ragino kiekvieną sekmadienį skelbti Kristaus prisikėlimą ne tik lūpomis, bet svarbiausia – švytinčiomis džiaugsmu ir meile akimis.

Tėvas R. Cantalamessa, pasakodamas savo gyvenimo istoriją, atskleidė, ką reiškia krikštas Šventojoje Dvasioje. Pasak jo, krikštas Dvasioje – tai naujosios Sekminės, tai būdas atnaujinti ir sugyventi visą kaip krikščionio gyvenimą, sakramentus, naujai priimti Dievo žodį, pripažinti Jėzų savo asmeniniu Viešpačiu ir atiduoti jam savo gyvenimo vadžias. Tėvo Raniero žodžiais, jis ir iki tol gyveno uolų krikščionio gyvenimą, buvo kunigas, brolis, katalikiškojo universiteto dėstytojas, tačiau krikštas Dvasioje iki pašaknių atnaujino jo tikėjimą, uždegė nauja meile, leido suvokti Dievo žodį kaip parašytą būtent jam. Jis ypač drąsino nebijoti to visa perskverbiančio naujumo kunigus, mat jis pats, išugdytas dar iki Vatikano II Susirinkimo, iš pradžių gana ilgai žiūrėjo atsargiai ir vos ne priešiškai į tą naują maldos būdą, tą laisvumą ir spontaniškumą, atgijusį Bažnyčioje sulig Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje sąjūdžiu. Pasakodamas apie savo įsitraukimą į Atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje popiežiaus pamokslininkas pabrėžė pasauliečių, ypač moterų, vaidmenį.

„Vieną kartą melsdamasis, – pasakojo tėvas Raniero, – pajutau tarsi Kristus man sakytų: „Jei nori man padėti skelbti Karalystę, viską palik ir eik paskui mane.“ Ką gi aš, Pranciškaus mokinys, kunigas, vienuolis turėčiau palikti? Veikiai man pasidarė aišku – mėgstamą dėstytojo darbą. Jį palikęs turiu tapti keliaujančiu pamokslininku.“ Tėvas Raniero dėl šio įkvėpimo turėjo atsiklausti vyresniojo, kuris, beje, patarė metus palaukti, kad paaiškėtų, ar ši mintis tikrai iš Dievo. Pasak tėvo Cantalamessos, nepakanka asmeninio įkvėpimo, visada turime būti nuolankūs ir gauti Bažnyčios patvirtinimą. Praėjus metams, ordino vyresnysis leido tėvui Raniero atsisakyti iki tol eitų pareigų, netrukus, 1980-aisiais, tėvas Raniero buvo pakviestas tapti popiežiaus namų pamokslininkų, imtis tarnystės, tradiciškai patikimos kapucinų ordinui. Tėvas Raniero juokaudamas sakė, kad tiek Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI apdovanoti herojiška kantrybe, mat jis šias pareigas eina jau trisdešimt metų: kiekvieną advento ir gavėnios savaitę sako pamokslą popiežiaus namams. „Ar mes atsiprašome savo parapijos kunigo, kad neišklausėme jo pamokslo?“ – klausė tėvas Raniero, mat popiežius, negalėjęs klausytis jo pamokslo, atsiprašo, tai pasak tėvo pamokslininko, liudija nepaprastą jo nuolankumą. Beje, iš pradžių tų pamokslų klausydavosi tik vyrai – popiežius, kardinolai, prelatai ir pan. Vėliau, pasirodžius popiežiaus Jono Pauliaus II laiškui apie moters kilnumą, tėvas R. Cantalamessa pasiūlė kaip klausytojas pakviesti ir moteris, mat, pasak jo, „juk moterys pirmosios skelbė Evangeliją“. Tad dabar popiežiaus pamokslininko klausosi ir moterys – vienuolės bei pasaulietės.

Tėvas Raniero atkreipė dėmesį į dvejopą Dvasios veikimą: pašventinantį ir charizminį. Pirmasis skirtas asmeniniam šventumui, antrasis – bendruomenės labui. Tačiau charizmos bus neveiksmingos, – įspėjo pamokslininkas – be nuolankumo ir meilės.

Tėvo Raniero konferencijas ir asmeninį liudijimą tarsi iliustravo sesers salezietės Liucijos ir pasaulietės Neringos liudijimai apie atvirumą Viešpačiui.

Atsinaujinimo dienos „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ (Apd 2, 4), kurioje, beje, melsta Dvasios išliejimo pirmąkart tokio pobūdžio renginyje dalyvaujantiems, vainikavo Eucharistijos šventimas. Eucharistijos drauge švęsti atvyko ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Homiliją sakęs apaštališkasis nuncijus arkiv. Luigi Bonazzi kreipėsi į Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje sąjūdžio dalyvius, linkėdamas pasitarnauti evangelizacijoje ta nuostabia Šventosios Dvasios patirtimi: „Kaip Šventojo Tėvo atstovas noriu pasakyti, kad Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje charizma – brangus lobis, kuris jums patikėtas, kad pasitarnautų visai Bažnyčiai ir žmonijai.“ Apaštališkasis nuncijus citavo popiežių Joną Paulių II, sakiusį, kad šios dovanos dėk daugelis atrado Sekmines, Sekminių dvasingumas sklinda Bažnyčioje. Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje sąjūdžio dalyvius nuncijus kvietė įsipareigoti: pirma, duoti šventumo vaisių, kylančių iš šio judėjimo dovanos, padėti vieni kitiems tapti šventiems; antra, padėti vieni kitiems pakelti ir perkeisti skausmą, kasdien gyventi Velykomis, nes „jei mylime, skausmas mūsų neuždusina, viskas gali būti perkeista į dar didesnę meilę“; trečia, įsipareigoti stengtis, kad krikščioniškasis gyvenimas vis labiau skleistųsi mūsų parapijose, vyskupijose. „Bažnyčia jumis remiasi, laukia iš jūsų brandžių bendrystės ir įsipareigojimo vaisių“, – sakė apaštališkasis nuncijus, dėkodamas už šio judėjimo įnašą į evangelizaciją ir pavesdamas visus Atsinaujinimo dienos dalyvius bei visą sąjūdį Sekminių Mergelei, tikinčiųjų pavyzdžiui ir Motinai, linkėdamas, kad „Kristus visus vestų vilties keliais ir paverstų džiugiu ir dėkingu Aleliuja begalinei Jo meilei“. Po Mišių padrąsinimo žodžiais Atsinaujinimo dienos dalyvius išlydėjo tėvas Raniero Cantalamessa, šiuo renginiu užbaigęs savo misijas Lietuvoje.

Tėvo Raniero Cantalamessos OFM Cap. misiją Lietuvoje organizavo Katalikų evangelizacijos centras, šią dieną drauge su jais rengė Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje atstovų grupė, pagrindiniai jų talkininkai buvo jau tapusių tradicinėmis Atsinaujinimo dienų šeimininkai katalikų bendruomenė „Gyvieji akmenys“. Su susirinkusiais Viešpatį šlovino gausus iš visos Lietuvos jaunimo maldos grupių ir bendruomenių sudarytas choras. Gyvą tėvo Raniero kalbą puikiai vertė kun. Robertas Šalaševičius. Tėvo Raniero Cantalamessos OFM Cap. misijų Lietuvoje proga leidykla „Gyvieji akmenėliai“ išleido vieną solidžiausių jo knygų „Dvasios giesmė“.

Asta Petraitytė
„Bažnyčios žinios“

Fotografijos Silvijos Knezekytės