Į pirmą puslapį

Kunigų rekolekcijos birželio 7–11 d.

Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane... (Lk 4, 18)

Birželio 7–11 d. (pirmadienį–penktadienį)
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija, Kalvarijų g. 325

I konferencijos (?) audioįrašas:

Apie rekolekcijas kunigams kun. Saulius Bužauskas:

 

Birželio 7–11 d. Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje iš įvairių Lietuvos parapijų atvykusiems kunigams rekolekcijas vedė Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap. Rekolekcijų tema „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane...“ (Lk 4,18). Visame pasaulyje garsų pamokslininką rekolekcijų vesti į Lietuvą oficialiai pakvietė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, paremdamas Kaune įsikūrusio Katalikų evangelizacijos centro iniciatyvą.

Pagrindinis t. R. Cantalamessos kunigams vedamų rekolekcijų dalyvių dėmesys buvo sutelktas į Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčios ir tikinčio žmogaus gyvenime. Kunigai buvo kviečiami apmąstyti, kokius vaisius Šventosios Dvasios atėjimas atnešė apaštalams, pirmajai Bažnyčiai ir kokius teikia ligi šiol.

Konferencijose svečias komentavo himną Šventajai Dvasiai Veni, creator Spiritus. Himno posmuose atskleidžiamas pašventinamasis ir charizminis Šventosios Dvasios veikimas Bažnyčioje ir žmogaus gyvenime. Dvasia apšviečia protą, valią nuteikia meilei, palaiko tikėjimą, gydo kūną ir sielą, padeda atpažinti asmeniškas dovanas, talentus ir juos panaudoti visos bendruomenės labui.

Pamokslininkas kreipė dėmesį į Sekminių įvykio analizę, pabrėždamas, kad Šventosios Dvasios atsiuntimas mokiniams – mūsų išganymo pamatas, o ne priedas. Jėzaus įvykis yra tam tikra prasme ribotas laike. Be Šventosios Dvasios veikimo Jėzaus gyvenimas – tik istorijos dalis. Be Šventosios Dvasios Šv. Raštas – tik istorinė knyga, Bažnyčia – paprasta organizacija, autoritetas – tik dominavimas. Per Dvasią Jėzaus žodžiai bei darbai skiriami ir prieinami visų laikų žmonėms. Per Šventąją Dvasią Kristų galime sutikti čia ir dabar, o Evangeliją priimti kaip gyvenimo galybę, o bažnytinį autoritetą atpažinti kaip išlaisvinančią tarnystę bendruomenėje, kurioje atsimename ir skonėjamės Dievo dovanojama ateinančia karalyste. Dievo Dvasios gavimo patirtis visiškai perkeitė apaštalų gyvenimą. Jėzaus mokiniai iš tiesų pasidarė drąsūs, kupini Dievo meilės.

Mokyme apie maldą tėvas R. Cantalamessa priminė, kad pirmiausiai Šventoji Dvasia žmoguje meldžiasi neišsakomais atodūsiais. Tai Dievo artumos akimirkos, padedančios ne tik Viešpatį patirti, bet ir jį nešti kitiems. Šv. Rašto žmones melstis ir veikti įkvėpė ta pati Šventoji Dvasia, kurios ir mes nuolat prašome. Iš Šv. Rašto žmonių galime mokytis santykio su Dievu ir maldos patirties: Abraomui Dievas buvo kaip draugas, Mozė išdrįsta į Viešpatį kreiptis net ir įžūliai, familiariai ir tam tikra prasme net šantažuoti, Jėzus išsaugo glaudžią valios vienybę. Kunigas privalo maldos laiką įsirašyti į savo dienotvarkę ir aptverti spygliuota viela. Įvairūs žvėrys: darbai, reikalai, rūpesčiai, skubėjimas kėsinasi į laiką, kuris padeda atnaujinti santykius, sustatyti prioritetus. Pasimeldus – galima daugiau nuveikti per tą patį laiką. Dievas sugeba padauginti taip pat ir laiką.

Šv. Mišių pamoksluose tėvas R. Cantalamessa pateikė mistagogines katechezes. Jose kalbėjo apie gilesnę slėpinio patirtį, kurią išgyvename skelbdami Dievo Žodį liturgijoje, dalyvaudami aukojimo liturgijoje ir priimdami Komuniją. Dievo Žodžio liturgijoje svarbu nušviesti patį Kristų, pasiruošti susitikimui su Juo, kad galėtume atpažinti Viešpatį kaip Emauso mokiniai. Aukojimo liturgijoje Dievui kunigas paaukoja visą savo laiką, talentus, žinias – visą gyvenimą ir net įvairiopai patiriamą mirtį: kritiką, apkalbas, nepriėmimą, atmetimą, trūkumus. Komunijoje patirtas Dievo artumas turi padėti gyventi Eucharistija ir įveikti sunkumus. Įsikūnijimu Kristus prisiėmė tai, ką išgyvena žmogus. Viešpats dovanoja save kiekvienam priimančiajam taip jį pašventindamas, kad taptume Dievo nešėjais kitiems. Adoracijoje pamokslininkas drauge su kunigais meldėsi, mokyme pabrėždamas, jog malda prieš Švč. Sakramentą – tai Katalikų Bažnyčios charizma, vedanti į šv. Mišias, padedanti labiau suprasti Dievo artumos, pasiaukojančios meilės slėpinį. Dalyvaudami Adoracijoje, apmąstydami didžiuosius teologų himnus Švč. Sakramentui, galime atrasti, jog tai laikas ruoštis Viešpatį susitikti ne vien tikėjimu, bet pasirengti Dievo regėjimui. Kunigui tai proga prisiminti, kam jis tarnauja, kam skiriami visi jo darbai, rūpesčiai.

Svečias ne kartą pabrėžė, kad gyvename tokiais laikais, kurie kaip jokie kiti yra artimi apaštalų laikams. Matome itin stiprų pagonybės proveržį ir tikėjimo mažėjimą. O visgi apaštalai rado būdą, kaip paskelbti Evangeliją tam pagoniškam pasauliui, kaip perkeisti netikinčią aplinką. Šiais laikais reikia naujųjų Sekminių, pasaulio perkeitimo, o tai neįmanoma be Šventosios Dvasios. Kunigų pareiga, anot pamokslininko, – padėti žmonėms ateiti iki tos vietos, kur jie galėtų apsispręsti už tikėjimą. Kunigų užduotis – atskleisti žmonėms Dievo meilę, nugalėjusią blogį. Kiek kunigo santykis su Dievu gyvas, atsinaujinantis– tiek galima Viešpatį nešti kitiems. Šventoji Dvasia veikia, kad skelbiama Evangelijos žinia nebūtų tik idėja, bet asmuo – Jėzus Kristus. Kunigų paslaptis – draugystė su Jėzumi Kristumi. Jie turi būti Kristus, kuris eina per šių dienų pasaulį, mokydamas, gydydamas ligonius ir guosdamas kenčiančius. Pasaulyje neišvengiamai susiduriame su kančios prasmės klausimu. Šventoji Dvasia Dievą parodo ne kaip mūsų priešą, kankintoją, o kaip sąjungininką. Kančia nepanaikina Dievo tobulumo, o išaukština Viešpaties meilę. Didelė, pasiaukojanti meilė yra sužeidžiama, nes mylimąjį palieka laisvą, leidžia atmesti ar priimti. Dievas yra kančioje, eina greta, verkia kartu su kenčiančiais ir liudija, jog tik Viešpaties galioje perkeisti, įprasminti ašaras į didžiausią džiaugsmą, koks tik kada buvo.

Pamokslininkas svarstė ir celibato temą. Tai šventumo aspektas, būdingas kunigo gyvenimui. Tai nėra našta, jei tik atrasta motyvacija, jei priimta kaip dovana. Pasaulyje reikės kovos, grumtynių už ištikimybę ir skaistumą ne tik kunigų gyvenime, bet ir šeimose. Celibatas – Dievo karalystės ženklas, pakeliantis ir santuoką. Mat šeima iki Jėzaus – kaip privaloma, bet ne pasirenkama tikrovė. Jėzus šeimą ir celibatinį gyvenimą pakėlė į pašaukimo lygmenį – galima pasirinkti. Rinkdamasis celibatinį gyvenimą kunigas liudija beišsipildančią Dievo karalystę, nes joje niekas nei ves, nei tekės. Tai radikalus būdas pašvęsti savo gyvenimą Dievo karalystės statyboms. Be celibato neįsivaizduojama Bažnyčios misijų veikla, dvasinis gyvenimas ir didžiulio mąsto artimo meilės darbai. Celibatas gali padaryti gyvenimą vaisingą dvasinės tėvystės prasme, tai santykis su prisikėlusiu Jėzumi. Santuoka – meilės pilnas ryšys su kitu asmeniu, tai malonės būsena, dar ne pabaiga, o tik pasirengimas sutikti Dievą kaip meilės šaltinį. Šiame ištikimybės kelyje gali padėti realios, o ne idealizuotos tikrovės, santykių tarp vyro ir moters priėmimas, pamaldumas Švč. Mergelei Marijai, vaizdų kontrolė, tarnystės įsipareigojimų prisiminimas.

Kun. Saulius Bužauskas
„Bažnyčios žinios“

Fotografijos kun. Gedimino Numgaudžio ir Jeronimo Serebrinsko

Misijos Lietuvoje
2010 m. birželį

Birželio 7–11 d. VILNIUJE
Kunigų rekolekcijos

Birželio 12 d. VILNIUJE
Gerosios Naujienos šventė

Birželio 13 d. KAUNE
Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje diena


Atsisiųsti Misijų plakatą PDF