Nauja tėvo Raniero knyga
Knyga jau gimė! Ieškokite leidykloje (tel. 37 323196) ir katalikų knygynuose.
DVASIOS GIESMĖ
Apie Šventąją Dvasią pagal himną Veni creator
Iš italų k. vertė Asta Petraitytė, ses. Asta Venskauskaitė, Giedrė Jankevičiūtė ir Jonas Malinauskas.
Kard. J. Ratzingerio įvadą vokiškajam leidimui iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas.
Redaktorė Asta Petraitytė
Spec. redaktorė Dalė Šmerauskaitė
Dailininkė Silvija Knezekytė
Kaunas: Gyvieji akmenėliai, 2010. – 440 p.
AUTORIAUS ĮŽANGA
Dutūkstantieji metai Vakarų krikščionių Bažnyčiose pradėti iškilmingai giedant Veni creator. Lygiai taip, kaip nuo pirmųjų antrojo tūkstantmečio dešimtmečių buvo pradedami kiekvieni metai, kiekvienas šimtmetis, kiekviena konklava, kiekvienas visuotinis susirinkimas, kiekvienas sinodas, kiekvienas Bažnyčios gyvenimui svarbus įvykis, visi kunigų ar vyskupų šventimai ir praeityje – kiekvieno karaliaus vainikavimas. Nuo IX a., kai šis himnas buvo sukurtas, jis nepaliaujamai skamba visoje lotynų krikščionijoje, ypač per Sekmines, kaip nenutrūkstama itin iškilminga malda už visą žmoniją ir Bažnyčią.
Aišku, tai ne vienintelis ryšys, siejantis Šventąją Dvasią ir dutūkstantųjų metų jubiliejų. Jubiliejus yra dvasinis įvykis, pirmiausia todėl, kad „Šventosios Dvasios veikimu“ Žodis priėmė kūną iš Mergelės Marijos. Tą akimirką Parakletas – Dvasia Guodėja aiškiausiai apsireiškė pasauliui kaip Dvasia Kūrėja. Šv. Ambraziejus sakė: „Negalime abejoti, kad yra kūrėja ta Dvasia, kurią žinome esant Viešpaties įsikūnijimo autore.“(1) Ji – kartu su Tėvu – yra šio istorijos momento pagrindinė veikėja. Tam tikra prasme dutūkstantųjų metų jubiliejus – labiau Šventosios Dvasios negu Jėzaus šventė!
Kaip visi iš Šventosios Dvasios kilę dalykai, Veni creator naudojamas ne susidėvėjo, o praturtėjo. Šventasis Raštas, pasak Grigaliaus Didžiojo, „auga skaitomas“(2), o Veni creator, kaip ir kiti garbingieji liturgijos tekstai, amžiais giedami auga. Jis prisipildė prieš mus giedojusiųjų kartų tikėjimo, maldingumo, karšto Dvasios troškimo. Ir dabar šventųjų bendravimo dėka Dievas jį girdi šitaip, su visa didinga „orkestruote“, nors jį gieda pats kukliausias tikinčiųjų choras.
Todėl svarbu, kad gerai „parepetavę“ šią giesmę būtume deramai pasiruošę jos žodžiais šauktis Šventosios Dvasios naujajame tūkstantmetyje. Tam skirta ir ši knyga.
Apie himno kilmę rašoma įvairiose meditacijose, ypač paskutinėje. Dabar gana žinoti kai kuriuos svarbiausius faktus. Patikimiausiomis šiuolaikinėmis žiniomis, Veni creator autoriumi laikomas Rabanas Mauras, Fuldos Vokietijoje abatas ir Mainco arkivyskupas, gyvenęs VIII a. pabaigoje ir IX a. pirmoje pusėje, vienas didžiausių savo meto teologų, gerai išmanęs Bažnyčios tėvus. Pirmąjį liudijimą, kad himnas oficialiai giedotas, aptinkame Reimso Susirinkimo 1049 m. darbuose, kur rašoma, kad „į salę įžengiant popiežiui, kleras labai pamaldžiai giedojo himną Veni creator Spiritus“(3). Tačiau jis turėjo būti jau ir anksčiau giedamas kai kuriose vietinėse Bažnyčiose ir vienuolynuose. Nuo to laiko himnas turi savo nuolatinę vietą visos Bažnyčios liturgijoje.
Veni creator didžiai ekumeniškas, todėl ypač tinka ir mūsų epochai. Jis yra vienintelis senasis lotyniškas himnas, kurį priėmė visos Reformacijos pagimdytos didžiosios Bažnyčios. Pats Liuteris asmeniškai parengė jo variantą. Nuo pat pradžių vyskupų konsekravimo apeigose himną gieda anglikonų Bažnyčia. Jam skirta garbinga vieta ir kalvinistinių Bažnyčių Sekminių himnologijoje. Tad Veni creator leidžia visiems krikščionims susivienijusiems šauktis Šventosios Dvasios – tosios, kuri mus turi vesti į visišką vienybę, kaip veda į tiesos pilnatvę.
Veni creator turėjo labai didelį pasisekimą ir už bažnytinės sferos ribų, kultūroje. Goethe sukūrė nuostabią vokišką jo versiją, kaip ir poetai bei mistikai Tersteegenas ir Angelas Silezietis. Domėjosi juo ir kompozitoriai. Bachas sukūrė muziką pagal Liuterio išverstus himno žodžius, Gustavas Mahleris himno tekstą panaudojo savo choriniame kūrinyje Tūkstančio simfonija, nekalbant apie daugybę kitų, mažiau žinomų autorių. Tačiau ligi šiol nė vienas kūrinys neprilygsta paprastam žavesiui grigališkosios melodijos, kuri atrodo buvusi sukurta kartu su himno žodžiais. Ši melodija, girdima dvasinių pratybų arba sielovadinio susirinkimo pradžioje, išsyk įvesdina į Dvasios slėpinio ir žavesio kupiną atmosferą.
Tačiau tai knyga ne apie Veni creator, bet apie Šventąją Dvasią! Himnas yra tik žemėlapis, kurio prireikia einant atrasti teritorijos. Kai norima greit išmokti užsienio kalbos, taikomas visiško pasinėrimo (full immersion) metodas. Tam tikrą laiką vengiama kalbėti gimtąja kalba arba kitomis kalbomis. Kalbama, klausomasi, mąstoma tik ta kalba, kurios mokomasi, visiškai „pasineriama“ į ja kalbančių žmonių papročius ir kultūrą. Taip turėtume daryti ir mes, trokšdami išmokti Šventosios Dvasios kalbą. Tai „užsienio“ kalba mums, kurie esame kūnas ir kalbame kūno kalba.
Viena vertus, Veni creator žodžiuose sutelktas svarbiausias biblinio apreiškimo ir patristinės tradicijos mokymas apie Šventąją Dvasią, kita vertus, kaip tik dėl savo biblinės kilmės jie yra „atviros struktūros“, galinčios priimti visa, ką nauja laikui bėgant apie Šventąją Dvasią Bažnyčia atrado ir išgyveno. Tokios sekos bus laikomasi ir mūsų apmąstymuose. Kaskart pradėsime nuo himne slypinčio turtingo biblinio ir teologinio pamato, po to atsiversime naujoms perspektyvoms ir iš mokymo pirmiausia semsimės įkvėpimo gyvenimui. Himno žodžiai yra tarsi medaus pilni koriai. Mūsų užduotis panaši į juos kopinėjančio bitininko darbą.
Vis dėlto Veni creator ne tik gražus himnas, pilnas įtaigių motyvų. Jame slypi ir didinga Šventosios Dvasios vaidmens išganymo istorijoje teologinė vizija, kuri, tikiuosi, skaitant ims po truputį ryškėti. Jos privalumas yra tas, jog tai besimeldžianti ir šlovinanti teologija, nes doksologija yra vienintelis raktas, norint tinkamai kalbėti apie Šventąją Dvasią.
Iš kokių šaltinių sėmėsi autorius, rašydamas savo himną, ir iš kokių semiamės mes, šiandien jį komentuodami? Kalbant apie Tėvą, be Šventojo Rašto, apie Dievą mums kai ką sako ir filosofija. Kalbant apie Sūnų, be Šventojo Rašto, į pagalbą mums ateina istorija, nes Jis tapo kūnu ir regimai įėjo į mūsų istoriją. Kuo gi, išskyrus Šventąjį Raštą, remsimės kalbėdami apie Šventąją Dvasią? Atsakymas – patirtimi!
Ne tik asmenine kiekvieno paskiro tikinčiojo patirtimi, bet pirmiausia amžiams bėgant Bažnyčios sukaupta patirtimi, vadinama Tradicija. Jei, pasak Tėvų, „Įstatymas savyje nešiojo Kristų“, Bažnyčia nešioja Šventąją Dvasią! Reikia tik švelnių kaip pribuvėjos rankų, kad dienos šviesą išvystų Bažnyčioje subrendę Dvasios vaisiai.
Reikia ne tik praeityje Bažnyčios sukauptos, bet ir šiandien išgyvenamos Dvasios patirties. Praėjusiame amžiuje kilus judėjimui, vadinamam „didžiausio masto visoje krikščionybės istorijoje Dvasios atbudimu“, susikūrė nauja, kur kas palankesnė kalbėjimui apie Dvasią situacija, kuri šiuose puslapiuose plačiai nagrinėjama.
Norėdami būti ištikimi Veni creator ekumeniškumui, stengiamės semtis ne tik iš katalikų, bet ir iš ortodoksiškosios bei protestantiškosios tradicijos. Tad tai bus tarsi tribalsė giesmė.
Kalbant apie Šventąją Dvasią simbolis, paveikslas, giesmė, pranašystė, poezija galbūt tinka labiau nei sąvokos bei samprotavimai. Todėl skiriame vietos, ypač kiekvieno skyriaus pabaigoje, įvairių krikščioniškų liturginių tradicijų himnografijai, kurioje minėtos formos dažniausiai taikomos. Dar daugiau vietos skiriame šventųjų liudijimui. Jie, pasak šv. Bazilijaus, yra įsitikinę, kad „Dvasia yra šventųjų vieta, o šventasis – Dvasios vieta“(4). Šventasis yra tikriausia vieta, kurioje apsireiškia Šventoji Dvasia.
Knyga pavadinta „Dvasios giesmė“, nes joje komentuojamas Veni creator himnas – praeityje ir iki šiol svarbiausia giesmė Šventajai Dvasiai (jis tarsi Te Deum ir Gloria Šventajai Dvasiai, mat Ji šiose dviejose giesmėse Trejybei beveik neminima). Tačiau ir pati knyga tebūna nuolanki padėkos Šventajai Dvasiai ir Jos šlovinimo giesmė įžengus į naują tūkstantmetį.
„Naują giesmę giedokite Viešpačiui“, – dažnai sako Šventasis Raštas. Ar įmanoma šiandien giedoti naują giesmę Dvasiai? Ką nauja apie Ją galime pasakyti, kas dar nebūtų pasakyta? Taip, galime, nes Ji visa daro nauja; pati Jos esatis yra naujovė. Pati Šventoji Dvasia yra visuomet nauja Bažnyčios giesmė! Ji atjaunina viską, prie ko prisiliečia, taip pat ir senuosius žodžius, kuriais žmonės bandė apie Ją mikčioti.
Todėl ir aš kartoju Grigaliaus Nazianziečio žodžius, kuriais jis pradėjo savo giesmę Šventosios Dvasios garbei: „Tad dabar, mano širdie, ko lauki? Tu Dvasios šlovę privalai giedoti.“(5)
1 Ambraziejus. Apie Šventąją Dvasią, II, 5, 41.
2 Grigalius Didysis. Jobo knygos moralinis komentaras, XX, I (CC 143 1, p. 1003).
3 Plg. Mansi. Sacrorum Conciliorum Collectio, XIX. – Venezia, 1774, p. 740.
4 Bazilijus Didysis. Apie Šventąją Dvasią, XXVI, 62 (PG 32, 184 A).
5 Grigalius Nazianzietis. Dogminės poemos, III (PG 37, 408 A).
