Liudijimas
Jūratės J. ir kitų „Ugnies vaikų“ liudijimas
Dievo Dvasios išsiliejimas buvo ne netikėtas, o tiesiog neįtikėtinas! Kas galėjo pagalvoti, kad esant tokiai didelei, skirtingai, susidedančiai iš labai įvairių žmonių, institucijų, grupių, bendruomenių atstovų organizacinei komandai viskas „eis tarsi sviestu patepta“? Viskas, jautėsi, vyksta po Gerumo, Paslaugumo, Ramybės ir Vienybės gaubtu. Neliko „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, visi buvom Kristaus ir Tėvo atsiųstos Dvasios. Pagavo Ji mus, galima sakyti, „pričiupo“ visokius – pailsėjusius ir mirtinai nuvargusius, laukiančius Jos ir net nenutuokiančius iš kurios pusės Ji galėtų pūstelėti. Ir pūstelėjo, pūstelėjo...
Kai kas nors nebuvęs paklausia: „Kaip tos Sekminės?“ – pirmiausia sužiba akys, burna žiojasi papasakoti VISKĄ, kas ten buvo, o protas primena, jog, deja, TO papasakoti taip paprastai nepavyks, paskui įsijungia užuojauta, kad šis žmogus nebuvo TEN ir nepatyrė to, ką patyrėme mes. Taip ir norisi šaukti, raginti kiekvieną: „Ieškokite Dievo visur, Jis arti, Jis čia, Jis veikia!“
Kai dalijomės apie tai savo maldos grupėje, matėsi, jog Sekminės palietė visus ten buvusius mūsiškius – kas gavo Dvasios krikštą, kam atsirado noras tiesiog liudyti Jėzų, kas gavo džiaugsmo dovaną ir niekaip negali nustoti šlovinti ir ploti, net ir paskaitų metu (!), kas gavo padrąsinimą melstis kalbomis neįprastoje sau aplinkoje, kas pradėjo tiesiog labiau gerbti aplinkinius, kam atėjo ramybė – tokia, kokios net neįsivaizdavo esant šiame pasaulyje, kas tiesiog pajautė, kad yra didelėje ir vieningoje krikščionių šeimoje, kur vieni kitiems padeda kai reikia, kam buvo paskatintas noras ieškoti Dievo visur – renginiuose, paskaitose, kasdienybėje, kam sustiprinta šlovinimo dovana, kam tapo nebesvarbu, kaip atrodo kitų žmonių akyse, kai liudija.
Mes visi labai laimingi, kad ten buvome. Dėkojame Dievui, kad Jis mus pakvietė.
Jūratė, „Ugnies vaikai“
© LT: Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje, 2008
© IT sprendimas ir dizainas: KIT, 2008