Liudijimas
Virginijos iš „Ugnies vaikų“ liudijimas
Sekminės
Pirmą kartą ruošiausi sutikti Sekmines. Taip pat ir važiuoti į Šiluvą. Neturėjau didelio noro keliauti, nes žinojau, jog tik pavargsiu.
Net atvykus jaučiau, kad reikia iš čia sprukti, nežavėjo jaunų žmonių maldos bei jų kylančios rankos. Mačiau, kaip Šventa Dvasia liečia kitus, tik iki manęs neprasibrauna, tikriausiai sąmoningai nesimeldžiau, nes tikrai nenorėjau atrodyti taip: su ta šypsena, kuri buvo žmonių veiduose ir man atrodė tokia atgrasi.
Gyliai širdyje žinojau, kad reikia išpažinties, bet neigiau tai. Per šeštadienio šv.Mišias, kai buvo dalijama komunija, manyje tarsi kažkas apsivertė, jaučiau, kad čia ir dabar turiu nueiti išpažinties, dingo visi užsispyrimai. Po išpažinties norėjau tik miegoti, o ne dėkoti ir budėti. Supykau ant Dievo, kad nieko gero neįvyko ir nieko nepalengvėjo.
Sekmadienį kažkas pasikeitė, tiksliau negalėjau įvardinti kas, tik atsirado tokia begalinė meilė kiekvienam aplinkui. Tiesiog norėjosi prieiti, apkabinti kiekvieną ir pasakyti, kad myliu jį. Bet per šlovinimą įsijungė protas ir sakė, kad visa tai netikra, kad negali taip būti, kad tai tik trumpalaikė netikra euforija, bet, išgirdus giesmę „Liejas malonė“, viskas išnyko. Liko tik pokalbis su Juo ir buvimas Jame.
Važiuojant atgal namo, visą kelią šlovinau ir meldžiaus, ir tai tęsėsi savaitę, negalėjau miegoti, negalėjau šnekėti, o tik dėkoti ir melstis. Vis laukiau, kol tai baigsis, nes fiziškai iškankino, tuomet atėjo ilgai laukta ramybė ir meilė tiems, kas aplinkui.
Norisi visiems pasakyti, kad Dievas tave myli tokį, koks esi. Visame kame. Begaline meile.
Kažkaip savaime aišku, kad kitais metais bus Sekminės, ir bus ten pat :) Ir vėl ateis Dvasia, ir vėl galėsiu skelbti vardą To, kuris mane myli.
Virginija iš „Ugnies vaikų“
© LT: Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje, 2008
© IT sprendimas ir dizainas: KIT, 2008