2008 m. gegužės 2–12 d.

Liudijimas

» Visi liudijimai »

Virginijos M. liudijimas

Mano Sekminės – tai sugrįžti prie pirmos meilės Jėzui

Nežinau, kodėl buvo taip nelengva pradėti rašyti šį liudijimą. Gal todėl, kad dalijantis su kitais tavo paties viduje turi kažkas „sulūžti“. Žinau tik, kad Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybai buvo didelė dovana dalyvauti organizuojant Tautų Sekmines, net jei mūsų pagalba ir nebuvo labai didelė. Tegul pridėta tik mažytė ranka, bet kartais juk taip daug reiškia uždėti tą ranką.

Devynis vakarus iki Sekminių Kretingos bažnyčioje meldėmės noveną. Mane stebino žmonių gausumas ir ištikimybė. Meldėmės paprastai – giedojom šlovinimo giesmę, skaitėm Dievo žodį, žvelgėm į Jėzų Švč. Sakramente. Galvoju, kad ši novena ir buvo mūsų parapijos Sekminės. Tačiau tos devynios dienos buvo pripildytos ne tik maldos, bet ir labai skausmingų patirčių. Atrodė, jog visiems mane supantiems žmonėms ir per visas įmanomas gyvenimo sritis prasidėjo puolimas. Šaukėmės Dvasios Guodėjos, vildamiesi, kad tie išbandymai veda tik į dar didesnę tikėjimo brandą. Žinoma, ir po Sekminių tas puolimas tęsiasi, bet matau, koks jis bejėgis prieš atėjusią Ramybės ir Džiaugsmo Dvasią.

Į Šiluvą atskubėjom penktadienį ir iššokom lyg iš lekiančio traukinio, bet viskas staiga stojo į savo vietas. Kaip po ilgų kelionių pagaliau sugrįžus namo. Daugybė įvairių bendruomenių pavadinimų, bet ta pati šeima. Viena Dvasia pagirdyta. Taip jau pirmasis vakaras atvėrė vartus į Sekmines. Vis nusišypsau prisiminusi, kaip Adoracijai valandą išsirinkau paryčiais, o po jos nuėjus nusnūsti ir toliau sapnavau Švč. Sakramentą. Tikrai Tavęs, Viešpatie, buvo pilnos mano dienos ir naktys!

Sekminių Vigilijos pradėjau laukti daugiau nei prieš pusmetį. Visiems kartojau: „Pamatysit, šiemet Sekminės bus!“ ir tikrai labai daug tikėjausi iš šios šventės. Tačiau priešingai nei paprastai nutinka – buvau ne nuvilta, o nustebinta. Viešpats buvo dosnesnis už visas mano viltis ir svajones. Svarbu, kaip sakė Vincas Kolyčius, kad ši šventė neliktų vien piknikas, bet duotų tikrų vaisių mūsų gyvenime. O juk dažnai po tokių stiprių patirčių norisi ištarti kaip tiems apaštalams: „Gera mums čia būti, pasistatykime palapines“... Tikrai gera buvo tiesiog būti. Ir esu labai laiminga, kad Šiluvoje savo „palapinę“ galėjau „pasistatyti“ visas keturias dienas. Taip nuo penktadienio iki pirmadienio Šiluva man tapo širdies namais. Vieta, kur visada norėsis sugrįžti, kad apkabintum mylimą Mamą. Vieta, kurioje įvyko daug tikrų susitikimų – su žmonėmis, bet svarbiausia su Jėzumi.

Noriu daugiau pasidalinti apie Evangelizacijos dieną, kuri man buvo tikras Sekminių šventės išsipildymas. Jau senokai buvom suplanavę dalyvauti pirmadienio misijose kartu su mūsų Evangelizacine mokykla. Ir kaip visada niekas nekaltas, kad galiausiai iš penkiolikos žmonių komandos likome tik trise. Nusprendėme vis tiek eiti liudyti – „o ką, ar mes negavome Šventosios Dvasios?!“ Vakare bandėme susidėlioti programėlę, galiausiai širdis tiesiog nuvedė į koplyčią šlovinimui. O ryte atsibudau su vienintele mintimi, kad šiandien laukia trys susitikimai mokyklose su keliais šimtais jaunuolių, kuriems turėsiu paskelbti Gerąją Naujieną. Ta mintis, švelniai tariant, manęs nesužavėjo. Ir štai bepusryčiaujant mums trims Viešpats siuntė brolį ir sesę iš „Avinėlio užtarėjų“ bendruomenės, kurie mielai sutiko prisijungti prie mūsų evangelizacijos. Taigi į Šiluvos vidurinę išsiruošėme penkiese, vos spėję sužinoti vieni kitų vardus. Įdomu tai, kad visą savaitgalį mes nesusitikome, nors mūsų kambarių durys buvo vienos prieš kitas. Manau, kad gavom gerą pamoką ir stiprią patirtį, kaip Šventoji Dvasia iš mūsų padaro vieną komandą. Juokavau, kad būdami beveik nepažįstami mes šlovinom, liudijom, meldėmės, vienas kitą papildėme taip lyg kartu važinėtume į misijas mažiausiai dešimt metų. Taigi mes planuojam, o Dievo Dvasia viską padaro kaip jai reikia. Man yra tekę dalyvauti ne vienoje evangelizacijoje mokykloje, bet to, ką mačiau Šiluvos ir Žaiginio mokyklose po Sekminių, negalėčiau su niekuo palyginti. Visai kita kokybė, kitas autoritetas ir kita jėga, kuri stovėjo už mūsų. Viešpats tikrai darė savo darbą, vaikai buvo paliesti, po susitikimų jie atėjo prašyti asmeninės užtarimo maldos. Įstabūs Dievo darbai buvo regimi tiesiog prieš mūsų akis. O man pačiai tai buvo galimybė išpildyti tai, kam mus ir ragina Šventoji Dvasia. Paskelbti, kad Jėzus yra Viešpats!

Prieš dešimt metų švenčiau pirmąsias Sekmines savo gyvenime. Kretingos bažnyčios šventoriuje. Su naktine Adoracija, šlovinimu, laužais. Tai buvo pirmas mano susitikimas su „didžia nepažįstamąja“ – Šventąja Dvasia. Patirtis nuvedusi prie Kristaus, mano Karaliaus, kojų. Tą naktį prie Jėzaus kojų dabar vadinu mano pirmąja meile. Tuomet sužinojau, kad Sekminės yra Bažnyčios gimtadienis, kad Švč. Sakramente yra pasislėpęs gyvasis Dievas, mano Viešpats. Pirmąją meilę išsaugoti nėra lengva, bet kasmet per Sekminių vigiliją vis dar vyksta mano didieji pasimatymai su Šventąja Dvasia. Dėkoju Jums, kad šiemet šis pasimatymas buvo toks ypatingas. O labiausiai – visiems kunigams, kurie dalyvavo Tautų Sekminėse Šiluvoje ir kurių atviros širdys yra didelės vilties ženklas. Dėkoju Viešpačiui, kad mano Sekminių pasimatymas man vis dar tęsiasi kasdien. Mano ir mano brolijos gyvenime.

Virginija
Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba

» Visi liudijimai »

© English resources: ICCRS
© LT: Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje, 2008
© IT sprendimas ir dizainas: KIT, 2008