Liudijimas
Rimanto P. liudijimas ir padrąsinimas (2008 05 16)
Pašaukti liudyti visą tiesą
Prieš keletą mėnesių teko girdėti tikrai abejotinus vieno asmens postringavimus apie Šventąją Dvasią, kurie man iškėlė nemalonių klausimų, juolab kad išsakytos mintys buvo pristatytos kaip oficiali Bažnyčios pozicija. Kurį laiką nešiojausi širdyje naujai iškilusius klausimus, į kuriuos Viešpats atsiliepė vienu sakiniu: „Apie Šventąją Dvasią būtina pasakyti visą tiesą“. Šie žodžiai pamažu pripildė mano širdį ramybės ir tiesos, kalbančios, jog autentiškas tikėjimas turi būti bekompromisinis visų išpažįstamų tiesų liudijimas. Arba bent jau to siekiamybė. Turime stengtis pažinti visą tiesą apie Dievą, apie save, apie tikėjimą ir gyvenimą. Jėzus sakė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs tapsite mano liudytojais…“ (Apd 1, 8). Žinome, jog teismo praktikoje naudojama liudytojų priesaika, kai padedant ranką ant Šventojo Rašto prisiekiama kalbėti tiesą ir vien tik tiesą. Tad juo labiau, jei mus, tikinčiuosius, Jėzus siunčia liudyti įstabius Dievo darbus – argi galime būti melagiais ir kalbėti bet ką? Tokią išimtį turi (kol kas) tik tie, kurie į Pauliaus klausimą: „Ar tapę tikinčiaisiais gavote Šventąją Dvasią?”, atsakytų naujai įtikėjusiųjų efeziečių žodžiais: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“ (Apd 19, 2). Todėl jei mes ir girdėjome ir priėmėme Ją per Sutvirtinimo sakramentą ar per gilų asmeninį prisilietimą, turime kalbėti tik tiesą ir stengtis atskleisti visą tiesą, per kurią pats Dievas giliau ateis ir į liudytoją, ir į kiekvieną, priimantį Jo karalystę.
Šį pavasarį Lietuvoje švenčiamos „Tautų sekminės“, o prieš tai ir visuotinai atliekama Novena, mano manymu yra žingsnis link visos tiesos apie Šventąją Dvasią liudijimo, suteikęs man ir daugeliui „Avinėlio užtarėjų draugų“ tarnystės džiaugsmo ir atsakomybės jaudulio. Į Kauno Evangelizacinio centro paraginimą dalyvauti Novenoje ir Sekminių šventime atsiliepė daugelyje Lietuvos miestų veikiančios užtarėjų maldos grupės. Buvo sudarytas tvarkaraštis, pagal kurį kiekviena maldos grupė rinkosi tam tikrą dieną ir meldė Viešpatį malonių Jo tautai pagal tos dienos intenciją. Šiauliečiams teko devintoji Novenos diena, todėl Šv. Ignaco bažnyčioje surengėme Sekminių Vigiliją, kuriai mielai pritarė ir pats joje dalyvavo bažnyčios rektorius kun. Algirdas Paliokas. Vigilijos metu paaiškėjo viena iš tiesų: mes negalime nesusirinkti, nes to nori Dievas ir… įsako Bažnyčia. 1998 metais išleistoje Novenos brošiūroje paminėta, jog „tik ši viena Novena yra Bažnyčios oficialiai įsakyta“. Kita paaiškėjusi tiesa buvo ta, jog Jėzaus žadėtoji Šventoji Dvasia nori būti mūsų priimta. Ji nori kad mes Jos klausytumėmės. Todėl Vigilijoje per Švenčiausiojo Sakramento adoraciją ir užtarimo maldą buvo svarbu atsiprašyti Viešpaties už savo nedėmesingumą, išsiblaškymą ir nesiklausymą bei iš naujo atsigręžti į Jį, mokantis priimti Jį ir Jo Dvasios dovanas be sąlygų – vaikiškai, su atsidavimu ir pasitikėjimu. Juk esame Dievo šventovė, mumyse gyvena Šventoji Dvasia, mūsų kūnai yra Jos buveinė. Sekminių novena ir šventimas yra tarsi kapitalinis Dievo šventyklos – mūsų vidaus – remontas. Turime leisti Viešpačiui pašalinti pagal visas pasaulio dvasios taisykles mūsų pačių jėgomis įrengtą interjerą ir leisti Jam atkurti jį pagal Jo trokštamą tvarką bei skonį. Šventosios Dvasios dovanos – dar viena tiesa, kurios pasigendame tikėjimo praktikoje ir liudijime. Yra per anksti tikėtis Šventosios Dvasios vaisių – meilės, džiaugsmo, romumo, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, susivaldymo, - jei nepuoselėjamos Jos dovanos. Juk minėtų vaisių neveda nupuolusi prigimtis ar egoistinės ambicijos, bet vien tik Dievo Dvasios dovanų – Dievo baimės, maldingumo, tvirtumo, pažinimo, supratimo, patarimo ir išminties, - nuskaistinta, perkeista ir pripildyta širdis. Dar viena tiesa – kad charizmatiškumas, taigi Šventosios Dvasios dovanų veikimo paskatinta tikinčiojo elgsena, yra būtinybė, bet ne pasirinkimas. Tai liudija ir sekvencijos žodžiai: „Be tavųjų dovanų, viskas žmoguje skurdu, viskas atvira žaizda…“ Kol kas susidaro įspūdis, kad katalikams charizmatiškumas yra pasirinkimas pagal nuotaiką ir rizikos baimės laipsnį. Tačiau tame pačiame Apaštalų darbų skyriuje skaitome: „Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“ (Apd 19, 6). Taigi mumyse turi skleistis Šventosios Dvasios veikimas, dovanos, Jos gyvybė.
Būtent tai ir buvo ryšku Šiluvoje, kur gegužės 11 dieną buvo švenčiamos Sekminės. Tai buvo krikščionių bendruomenės gimimo dienos šventimas, kurio metu Dievas buvo šlovinamas triukšmingai, liudijimai parodė Jo meilę bei galybę, įveikusią žmogiškuosius prioritetus ir padėjusią suvokti Jo pirmumo reikšmę. Tai buvo kitokia šventė, nei kitos Bažnyčios šventės, bet ji ir turi būti kitokia. Tai dar viena tiesa: Sekminės yra kitokia šventė, kurios scenarijus užrašytas Apaštalų darbuose, todėl Šiluvoje ją šventę katalikai labai priartėjo prie visos tiesos apie Šventąją Dvasią. Ir šlovinimas, ir malda kalbomis, ir užtarimo malda bei poilsis Dvasioje, ir bendras valgis bylojo apie vienybės Dvasios veikimą, raginantį mus susirinkti į „vieną vietą ir būti viena Viešpatyje“. Sekminės Šiluvoje man priminė Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius apie naujo pavasario atėjimą. Nepasiduokime iliuzijai, kad jis jau atėjo… Greičiau verta kalbėti apie tai, jog jis ateina į mūsų šalį, į Bažnyčią, į parapijas. Jis ateina į Europą. Kažkas pasakė, kad Bažnyčia vadovaujasi desperacijos įstatymu – išsijudina veikti tik tada, kai neveikti nebegalima. Man patinka ši mintis. Iš savo menkos patirties galiu pasakyti, kad pastebėjau, jog egzorcistai buvo paskirti tada, kai be jų pasidarė nebeįmanoma išsiversti. Todėl ir Sekminės švenčiamos taip, kaip turi būti švenčiamos, nes nebeįmanoma puse lūpų šnabždėti apie Šventąją Dvasią, kuri viena tegali atgaivinti ir atnaujinti Žemės ir kiekvieno iš mūsų veidą. Mums desperatiškai reikia gyvybės kultūros ir vargas kiekvienam, neskelbiančiam Evangelijos ir nesidalijančiam tiesa apie Dievo Dvasią.
Dar viena tiesa: Šventoji Dvasia patraukia link Dievo, įkvepia atgailą ir šlovinimą, maitina maldą, duoda jėgų ir ryžto tikėjimo liudijimui. Tikiu, kad daugelis maldos grupių, apie kurias aš neturėjau galimybės sužinoti, parodė, jog pažįsta šį Dvasios vedimą. Tačiau Viešpats man leido susipažinti su Obelių jaunimo maldos grupės nariais. Šie jaunuoliai visas devynias Novenas dienas rinkosi prie Švenčiausiojo Sakramento ir atsidavė Viešpačiui, kad dalyvautų Jo reikaluose. Galiausiai jie tris dienas praleido Šiluvoje ir šventė Sekmines taip, kaip dera tiesą liudijantiems katalikams. Puikus ir įkvepiantis pavyzdys daugeliui, kaip sekti Šventąją Dvasią!
Šis mano pasidalijimas nereiškia, jog pasakyta visa tiesa apie Šventąją Dvasią. Aš pamėginau ir pamačiau, kaip tai nelengva, bet be galo svarbu. Tai tik truputis mano širdies tiesos liudijimo. Noriu paraginti kiekvieną – kalbėkite tiesą apie Šventąją Dvasią iš savo širdies, ir, kadangi esame viena Dvasioje, vis daugiau tiesos karalystės Viešpats galės įgyvendinti. Ir tepadeda Jis mums laikytis Pasiaukojimo Šventajai Dvasiai maldos žodžių: „Maloningai saugok mano mintis ir padaryk, kad visuomet būčiau budrus Tavo šviesai, klausyčiau Tavo balso ir vadovaučiausi paslaptingais Tavo įkvėpimais“.
Rimantas Pumputis
„Avinėlio užtarėjų draugų“ vadovas
Šiauliai, 2008 05 16
© LT: Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje, 2008
© IT sprendimas ir dizainas: KIT, 2008