Liudijimas
Kaišiadorių vyskupijos jaunimo komandos liudijimai
Kalbant apie Šventąją Dvasią... Nuo pat atvykimo buvo aišku, kad būtent tarp tokių charizmatiškų žmonių Šventoji Dvasia tikrai nužengs ir to trokštant taip bus. Galiu sakyti, kad tiesioginis Dievo veikimas renginyje buvo pastebimas nuo pat pirmos šlovinimo giesmės. Darbas ir bendrystė laukiant šventės suteikė papildomą norą ir motyvaciją širdyje kiekvienu savo judesiu šlovinti Dievą. Adoracijoje buvo didžiulė proga prisiliesti prie Jėzaus, bet bent mane asmeniškai stabdė nuodėmės. Taigi, tik po išpažinties galėjau atvira širdimi pulti ir iškėlęs rankas kviesti Šventąją Dvasią. Visą sekmadienį jaučiau savo ir kitų žmonių troškimą gauti Šventąją Dvasią, labai padėjo liudijimai, susitikimas su Vincu Kolyčiumi ir šlovinimas bendrystėje. Taigi, sekmadienį po Šventųjų Mišių savo širdy jaučiau Šventąją Dvasią. Ir tikrai tikiu, kad tas Dvasios debesis užliejo ne vien mane... Tikiu, kad sugebėsiu gyventi su Ja.
Gediminas, KVJK
* * *
Labai stipriai veikė užtarimo malda. Tikrai Šventoji Dvasia nusileido. Po Šiluvos visą savaitę buvau pakilime, tryško geri jausmai, sustiprėjo pasitikėjimas Dievu. Manau, jog giesmės buvo veiksmingos, Šventoji Dvasia nužengė, Malonė užliejo mus!
Marija, KVJK
* * *
Ten, Šiluvoje, buvo jaučiau didžiulę šilumą, visi žmonės susirinko vedami vieno tikslo. Bendro šlovinimo metu jaučiau palaimą. Dievas vaikščiojo tarp mūsų. Šventosios Dvasios troškimas atėjo į širdį, o po troškimo pasirodė ir Ji. Stiprinti ryšį su Dievu ir Šventąja Dvasia labai padėjo prašymas pasimelsti už mane.
Adoracijos metu kalbėjausi su Dievu, Jis pripildė širdį meilės, tokio neapsakomo jausmo, kad dar savaitę po to širdis džiaugėsi.
Po Sekminių norėjosi eiti ir skelbti Dievą, su visais dalintis tais išgyvenimais, patirtais jausmais, potyriais, širdį užliejusiu džiaugsmu, meile. Jaučiau nepakartojamą bendrystę.
Pokalbis su Vincu Kolyčiumi davė daug peno mintims, daug naudos, tarsi atvėrė širdį, įdėjo į ją troškimą garbinti ir šlovinti Dievą. Tokių pokalbių labai reikia. Kai už mane pasimeldė buvo tokia palaima, širdis šoko iš džiaugsmo.
Manau, kad tokių pilnų laimės, meilės žmonių yra daug. Norėtųsi juos suburti bendram pasidalinimui savo džiaugsmu. Tokie žmonės paskatina, pasidalina meile, uždega troškimą.
Sugrįžimas kiekvienais metais į Šiluvą būtų graži tradicija, Šventosios Dvasios savo širdyje atnaujinimas, labai reikalingas.
Daiva, KVJK
* * *
Viskas Šiluvoje – giesmės, šlovinimas su vėliavomis, užtarimo malda – buvo šiek tiek nauja ir neįprasta. Šventos Dvasios kvietimas bei mokymai – iš jų labai daug gavau, supratau ko iki šiol nežinojau. Vinco Kolyčiaus pasakojimas ir malda pažadino norą pačiam priimti Šventąją Dvasią. Bazilikoje pirmą kartą pamačiau, kaip žmonės paliesti Šventosios Dvasios griūna maldoje. Šlovinimas man buvo neįprastas, su KVJK jis man daug mielesnis :) :) :) [patriotas :) - red. past.]
Robertas, KVJK
* * *
Į Šiluvą atvažiavau visiškai palaužta – mokslai, tėvai, kitos asmeninės problemos. Šv. Mišios, adoracija, išpažintis pradėjo mane gydyti. Padėjo man viską pergalvoti iš naujo. Vienas draugas padėjo suprasti, kad stoviu vietoje, o stovėdama niekur nenueisiu. Pasakė, kad turiu pati žengti žingsnius, kad judėčiau pirmyn.
Didžiausia to savaitgalio, o galbūt ir viso gyvenimo patirtis buvo sekmadienį per užtarimo maldą. Nežinojau kas tai yra, visiškai nieko nebuvau girdėjusi ir kai pamačiau kas aplinkui vyksta man pasidarė baisu. Galvojau: „ką jie čia dabar daro?“. Aš IŠSIGANDAU. Vieno draugo paklausiau kas čia vyksta, jis nusijuokė, paaiškino man ir sako: „eik, pati pamatysi“. Iš pradžių nėjau, nesutikau, nes man buvo baisu, bet po to kažkas viduje mane varyte nuvarė. Nuėjau su širdyje dar likusiomis problemomis, skausmais. Kai už mane meldėsi, mintyse galvojau: „kodėl niekas nevyksta? kodėl nieko nejaučiu?“ bet po kelių akimirkų viskas prasidėjo. Nežinojau kas manyje dedasi kas vyksta. Buvau užsimerkusi. Kai atsimerkiau, nežinau kodėl, bet pradėjau verkti, nes atrodė, kad nuo manęs nuėmė toną plytų, nuėmė viską kas mane slėgė. Apėmė labai geras jausmas, net nemoku apsakyti, bet tikrai išgyvenau KAŽKĄ LABAI STIPRAUS. Manyje buvo ramybė, kurios laukiau taip ilgai. Negaliu apsakyti žodžiais kas vyko, bet tai vyko. Jutau, kad nesu viena, kad šalia yra JIS, kuris mane gydo. Supratau, kad Dievas mane be galo myli.
Aurelija, KVJK
* * *
Šeši mėnesiai be Gyvojo Vandens numarino mano sielą, išdžiovino širdį ir perkaitino protą. Pasielgiau labai teisingai, kad vis tik ryžausi važiuoti į Šiluvą – ieškojau patvirtinimo, kad tikėjimas nėra iliuzija. Ir vos atsidūrus tarp šių gerų, laimingų, stiprių ir silpnų žmonių degančių meile, pajaučiau, kad ir man reikia tarp jų būti. Ne tik būti, bet ir melstis kartu, nes mačiau kiek daug džiaugsmo jie patiria per šlovinimą, per maldą. Tie gėrio spindulėliai mane traukė link jų ir ėmiau klausti: „Gal Dievas tikrai yra?“
Pirmieji ženklai buvo Adoracijos metu netikėtai suvoktas žodis IŠGELBĖJIMAS. Kad jis yra kažkoks ypatingas ir tikras... Ne šiaip koks gelbėjimas, bet išgelbėjimas. Ir dar iš NUODĖMIŲ... :)
Taip pat maldoje – sausoje, netikusioje ir turbūt net ne maldoje – iškilęs vaizdinys: ant žole apaugusio kalno sėdi Jėzus su Ganytojo lazda, galybė avių plūsta iš visų pusių Jo link ir po kelių akimirkų nesimato nė vieno žolės lopinėlio – vien tik avys ir Jėzus viduryje. Pasidalinau tuo su draugais ir ėmiau galvoti: „Tai kaip čia man tokiai netikinčiai kažkas rodosi? O gal čia tik kokia nors pasąmonė?“
Ir štai per užtarimo maldą Vinco Kolyčiaus man pasakyti žodžiai: „Dievas tave išsirinko“ smigo į pačią giliausią širdies vietą ir ten pramušė ledo kietumą, palietė mane. Apėmė be galo didelis džiaugsmas ir garbė! Aš esu išrinkta! Aš, kuri jau pusę metų klaidžiojau dykumose, esu išrinkta. Ir ši mintis pirmavo manyje, paliko užnugaryje mintį: „Juk Dievo nėra?“
Dar vienas stebuklas buvo išpažintis Sekminių išvakarėse. Nežinau, kodėl aš jos ėjau, bet nors ir netikėjau, viską palikusi nuėjau ir nusiploviau visą purvą. Ir taip palengvėjo, jog rodos, tuoj pakilsiu ir išskrisiu! Ir tik prašiau Dievo, kad viskas nesibaigtų, kad Jis neleistų man vėl pasiklysti...
Sekminių diena buvo didis pakylėjimas. Tai buvo DŽIAUGSMO ŠOKIS TARP DEBESŲ! O dangus – Šventoji Dvasia. Maldoje per Šv. Mišias mačiau upėje besimaudančius gausybę žmonių ir pievoje šokančią Mariją. O šlovindama su vėliavomis šokau ir aš džiaugsmo ir atgailos šokį. Jaučiau, kad Šventoji dvasia nusileido ant manęs. Užliejo, Meilės lietum palaistė dykumą ir atvėrė kelius vėl iš naujo tikėti. Pripildė pilną širdį džiaugsmo ir ramybės. O iš akių besiveržiančios lavinos ašarų leido suprasti, kad šitaip bliauti galima tik gavus Šventąją Dvasią :)
Agnė, KVJK
© LT: Atsinaujinimas Šventojoje Dvasioje, 2008
© IT sprendimas ir dizainas: KIT, 2008